Tremtis ir emigracija

Sukilimui malšinti caro valdžia Vilniaus karo apygardoje sutelkė dideles karines pajėgas. Karinė žvalgyba sukūrė platų šnipų tinklą, įtraukdama į šią veiklą vietinius rusus (daugiausia sentikius) ir žydus. Už sukilėlių rėmimą valdžia gyventojams taikė žiaurias sankcijas. Dvarininkus ir bajorus už menkiausią ryšį su sukilėliais apkraudavo kontribucijomis, konfiskuodavo dvarus, o jų savininkus trėmė į Rusijos gilumą bei Sibiro platybes. Į atimtus dvarus ar valstiečių sodybas būdavo atkeliami vietiniai sentikiai ar kolonistai iš Rusijos gilumos. Vien į Kauno guberniją buvo atkelta 653 šeimos iš Rusijos.

Dar nepasibaigus sukilimui, 1863 m. rudenį tūkstančiai sukilėlių, bėgusių nuo Muravjovo teroro, pradėjo savo ilgą emigracinį kelią. Visi jie turėjo prasiveržti per priešiškai jų atžvilgiu nusistačiusias Austrijos ir Prūsijos teritorijas, o daugelis jų atsirado šių valstybių kalėjimuose. Iš ten jų kelias vedė į Vakarų Europą ar kitus kontinentus, visur kur tik galima buvo tęsti kovą už laisvę. 1863 metų sukilimo ideologija nenustojo buvusi dvasiniu simboliu buvusiems sukilėliams.