Emigracija į Vakarus

„Dvasia“. Dail. Artūras Grotgeris. Krokuva, 1866. ŠAM T–N 5027
„Dvasia“. Dail. Artūras Grotgeris. Krokuva, 1866. ŠAM T–N 5027

Trumpas aprašymas

Sukilimui pasibaigus, Vakarų Europoje atsirado apie 120 tūkstančių politinių išeivių iš Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos. Nors 1831 metų sukilimo dalyvius Europa sveikino entuziastiškai. Vokietijoje ir Prancūzijoje sutikdavo juos didelės gyventojų minios. Žmonės žavėjosi sukilėliais, kurie sulaikė rusų caro invaziją į vakarus ir tuo išgelbėjo neseniai įvykusią Prancūzijoje revoliuciją. 1863 metų sukilimo dalyviai patyrė jau abejingą jų atžvilgiu visuomenės nusistatymą. Negalėjo daug padėti pagarbos žodžiai, kuriuos garsiai reiškė Victor Hugo, Gottfried Keller, Giuseppe Mazinni, Giuseppe Garibaldi ir Suezo kanalo kūrėjas, diplomatas ir sukilėlių šelpimo komitetų tvėrėjas Ferdinand de Lesseps. Praeičiai jau priklausė demokratinių revoliucijų, romantizmo ir romantinių polėkių dienos. 1863 - 1864 metų sukilėliai, kovos dėl laisvės romantikai, buvo merkantilinėje, šaltoje Europoje jau pavėluotais ir nepageidaujamais svečiais.

Naujų emigrantų susibūrimai kūrėsi Šveicarijoje, Italijoje, Anglijoje, Rumunijoje, Turkijoje, o keletas šimtų buvusių sukilėlių, jų tarpe penkiasdešimt lietuvių valstiečių, atsirado net tolimoje Amerikoje.


Vaizdų galerija

Boleslovas Dluskis. Valerijaus Ževuskio (Walery Rzewuski) fotoateljė, Krokuva, XIX a. 7 deš. ŠAM, T-N 1006
Mykolas Elvyras Andriolis. Dail. Vladislovas Valkevičius, XIX a. vid. Pop., litograf., 36 x 27,4. LDM, G 11796
Jonas Batavičius. Marijaus (Marius) fotoateljė, Paryžius, XIX a. 7–8 deš. ŠAM, Poz. Nr. 669/VIII
Ferdinandas Burba. Nežinomas fotografas, ~ XIX a. 9 deš. ŠAM, Poz. Nr. 49/XIX
Benediktas Citavičius. A. Keno fotoateljė, Paryžius (?), XIX a. 7 deš. ŠAM, F-SF 3458
Gasparas Feliksas Cirtautas. A. Štrauso ir P. S. Piotrovičiaus fotoateljė, Kaunas, 1877–1885 m. ŠAM, Poz. Nr. 901/VIII
Vladislovas Dembskis.  Atvirukas, leidėjas Jono Orento knygynas ,,Aukuras“, Šiauliai. ŠAM, IK-F 2183

Gyvenimas svetur

Didžiausiu emigrantų sambūriu tapo Prancūzija, o ypatingai Paryžius. Šiame mieste egzistavo senos po 1831 metų ir 1846 - 1848 metų sukilimų susikūrusios emigrantų draugijos, iš kurių galima buvo tikėtis moralinės, o kartais ir finansinės pagalbos. Galima buvo įsidarbinti, gauti vyriausybinę pašalpą. Prancūzijoje buvę 1863 metų sukilimo kareiviai gaudavo iš valdžios 15 frankų, o karininkai 20 - 25 frankus pašalpos į mėnesį. Šių pinigų paprastai užtekdavo buto nuomai apmokėti. Garsus Lietuvos sukilėlis Adomas Bitė (Bitis) Paryžiuje gavo labai menkai apmokamą darbą — uždeginėti gazines lempas gatvėse, o kitas žymus sukilėlis, Mykolas Puidokas, gavo sunkią ir blogai apmokamą tarnybą miesto kanalizacijoje.

Nuo pačių pirmųjų naujosios emigracijos atsiradimo momentų buvo bandoma sukurti savišalpos draugijas. Buvusių Lietuvos sukilėlių tarpe panaši iniciatyva atsirado Paryžiuje, Londone, Zūriche, Jungtinėse Valstybėse. Kiek vėliau, kai kurios savišalpos draugijos peraugo į politinio ir kultūrinio pobūdžio organizacijas.

Pirmoji didesnė Lietuvos išeivių draugija susikūrė Paryžiuje. Jos iniciatorium buvo žymus sukilėlis, Sierakausko ir Mackevičiaus bičiulis, pulkininkas Boleslovas Dluskis - Jablonovskis. 1865 m. rugsėjo mėnesį įvyko kelių šimtų Lietuvos sukilėlių susirinkimas, kuriame buvo išrinktas komitetas, susidedantis iš 22 asmenų. Komitetas buvo pavadintas Lietuvos Delegacija. Į jos sudėtį įėjo Adomas Bitis, Boleslovas Dluskis - Jablonovskis, buvęs slaptas Vilniaus miesto viršininkas Vladislovą Malachovskis, veikusio Kauno gubernijoje stambaus sukilėlių dalinių vadas Tomas Kušleika ir kiti žymūs 1863 m. sukilimo vadovai. Lietuvos Delegacijai buvo pavesta tvarkyti likusias Paryžiuje Vilniaus sukilimo centro lėšas ir imtis įvairių politinių iniciatyvų Lietuvai ir Gudijai išlaisvinti iš svetimos aneksijos. Delegacija taip pat vaidino savotiškos materialinės pašalpos ir įvairių patarimų išeiviams teikiančios institucijos vaidmenį.

Daug mažiau žinių išliko apie susikūrusį 1865 m. gruodžio mėnesį Paryžiuje Lietuvių Klubą, kuris, atrodo, organizuodavo viešas paskaitas apie Lietuvą ir jos kovą prieš engėjus.

Kuriam laikui praėjus, Paryžiuje atsiranda Želmens Draugija. Pagrindiniu jos kūrėju buvo kilęs iš valstiečių šeimos vienas iš sukilimo vadų Mikalojus Akelaitis, kartu su kitu pabėgėliu iš Lietuvos, Jonu Medekša. 1870 metų vasarą Akelaitis ir Medekša nutarė leisti politinį laikraštį trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir ukrainiečių. Laikraščio pavadinimas taip pat buvo trikalbis: Zmowa-Kupos Susitarimas Hramadzki-Zhovor. Laikraštis kvietė išeivius susitarti "prieš visus laisvės priešus". Pirmasis numeris buvo išleistas Zūriche 1870 m. liepos mėnesį. Lietuvišką laikraščio priedą suredagavo Akelaitis. Tolimesnį laikraščio leidimą sutrukdė prancūzų — prūsų karas. Želmens draugijos veikla susiplnėjo XX a, pr., kai sumažėjo narių skaičius. Po 1905 m. revoliucijos, dalis draugijos narių nutarė grįšti į tėvynę. Kilus I pasauliniam karui, draugija nustojo egzistuoti.

Relations